Kažkaip paskutiniu metu pasiekė mane panašaus pobūdžio informacija, kuri susiformavo į vieną mintį. ..
Sutinku kaimynę ant laiptų, ji savo anūkėlę išleido į pirmąją klasę šiemet. Na ir užklausiau, kaip gi sekasi vaikui, nes pačiai kitamet reiks leisti saviškį į tą pačią mokyklą. Na ir prasidėjo dejavimai: kiek daug mokinių klasėje, kad namų darbų daug užduoda, nors neturėtų,kad pirmokai turi po 5 pamokas per dieną, kad visi irzlūs klasėje ir vaikas grįžta namo visiškai išsekęs ir BE RAMINAMŲJŲ neužmiega vakare. Na po to, kai buvo ištarti šie žodžiai, dar sekė dejonės, kad vaikas turi fobiją, negali būt be pažįstamų suaugusių, kad negalėjo net darželio lankyti, o kur jau mokyklą, o prailginta grupė visai - misija neįmanoma ir t.t. Na supratau, problemos ne vaike :) nesigilinau kokių raminamųjų duoda, kiek duoda ir t.t. pats faktas - vaikui kas vakara duoda raminamųjų.
Prieš kelias savaites skambino kita pažįstama auginanti 6 metų mergytę ir pasiskundė, kad nustojo mergytė valgyt, nors iki tol apetitu nesiskundė ir ji jai ėmė DUOTI RAMINAMŲJŲ, nes mano, kad nevalgymas yra psichologinio pagrindo, o iki šiol tokių problemų nebuvo ir panašiai. Pati prisimenu, kai nunešus 3 mėn. kūdikį pas neurologę, kad jam truputi padreba rankytė prieš užmiegant, tuoj buvo išrašyta raminamoji mikstūra, pasiskundus, kad vaikas blogai miega ir jam skauda pilvą naktimis(vėliau paaiškėjo, kad tai pieno netoleravimas), vaikų gydytojos buvo išrašyti raminamieji. Naujagimiui ir tam jau yra siūlomi raminamieji Viburcol. Tai tarsi homeopatinės žvakutės raminančios. Po skiepo - viburcol, dygsta dantys viburcol dėk, nemiega - viburcol, irzlus - viburcol... vėliau ten perėjo į visokius homeopatinius tirpaliukus, mikstūrėles ir t.t. O labiausiai nustebino viena draugė, kuri šiaip labai natūralumą ir ekologiją propaguojanti ir šiaip ramybe spinduliuojantis žmogus, pasakė, kad negali ištverti vaiko verksmo ilgiau nei 15 min ir jei nenurimsta, deda viburcol. Pabudo lauke mums vaikštant vežimėlyje vaikutis, pavaikštinėjo aplink suoliuką kokiu 20 min, pamaitino jį ir įkišo viburcol žvakutę. Klausiu, o kam jam viburcol. - Tai matei, jau irzaliojo, jei neįdėsiu, įsiverks, po to neužmigdysiu, pervargs... Kai važiavo ilgesnį kelią su vaiku, vidurį kelionės įdėjo viburcol, kad ramiau kelionė praeitų.... Toks įspūdis, kad tėvams duoti raminamuosius vaikams tampa tiesiog patogumu. Įdėjai žvakutę, miega, kuo gi ne nuostabus vaikas. Kiti va klykia, žviegia, emocijas reiškia, o čia kyšt ir miega. Bet ar pats žmogus norėtų, kad jam, tik emocijos kokios kyla, pyktis, nuovargis ar irzlumas, tuoj artimieji ar bendradarbiai raminamųjų atneštų.
Kodėl viskas, kas vyksta su vaiku, ir lygiai taip pat su suaugusiais, laikoma neigiamu ir reikalaujamu slopinimo. Su siaubu prisimenu chroniška nemigą auginant mažylį, bet ar tikrai alternatyva - raminamieji, kad ir homeopatiniai, kad ir mikstūrytė, kad ir lašiukai, kad ir arbatėlė slopinanti. Net jeigu nevalgymo ir nerimo mokykloje priežastys tikrai psichologinės, ar tikrai raminamieji yra išeitis? Pripratiname vaikus ne spręsti savo problemas, o tik parinkti tinkamą preparatą. Ir tėvai išmoksta ne bendrauti, ne spręsti problemas, o rasti tinkamą gydytoją, kuris pakiš tinkamą receptą ir išspręs problemą.
Šiais laikais ir taip vaikai auga pripratę ryti skanius vaistus. Maniškių vienas net verkia, jei kitas gauna braškių skonio sirupėlio nuo temperatūros, kad ne jam tas skanėstas. Vitaminai - guminukai arba nerealiai skanūs kramtomi saldainiai, vaistai nuo temperatūros - braškiniai arba apelsininiai, antibiotikai ir tie saldūs ir skanūs su retom išimtimis, mikstūrėlės nuo kosulio - visai neatsiginsi... Gal tik homeopatiniai ir žoliniai su spiritiniu pagrindu kiek šlykštesni. Vat ir auginame potencialius vaistų pramonės varikliukus, kuriems liga - dovana, vaistai - skanumynai, o jų nedavimas - bausmė.
