Na laukiau laukiau naujos Twilight sagos serijos "Brėkštanti aušra". Sunkiai, bet sulaukiau :) ir ką? ogi - nieko gero :D
gal tai įtakojo tai, kad šią dalį vienintelę žiūrėjau jau po perskaitytos knygos, bet man visko trūko, visko buvo per mažai...
per greit, per trumpai, paviršutiniškai, suspaustai, iškąstai, apkarpytai, iškastruotai ir t.t. na visi epitetai tinkantys "per mažai" terminui.
jei kitų dalių apkaltinti negalima buvo, kad filmai susukti tik naudojantis garsiu vardu (kaip "Karibų piratai" kurių po pirmų dviejų dalių nebeįmanoma sveiko proto baigti žiūrėt) ir vis tiek visi eis žiūrėti, nesvarbu ką rodysi, tai šita dalis yra būtent tai... tik naudojantis garsiu vardu ir tik todėl kad visos eis žiūrėt į Robertą Patinsoną. Reklamos net nebereik, visi bėga bėgte, anšlagai garantuoti... taip žiūrint šią dalį ir jautiesi. :) knygos pirmoji pusė, jei teisybę rašyt, irgi neblizga įdomumu. tik nesuprantu, kam reikėjo iškarpyti visą medaus mėnesį nuo atvirų scenų, pritraukiant filmą iki N-14, jei nuo nėštumo ir gimdymo net mane šiurpas purtė (o aš jau du pagimdžiusi :)). vienintelį ką tikrai sugebėjo padaryt šio filmo kūrėjai - tai žiaurų grimą mirštančiai Belai ir paskutines filmo minutes. O visas kitas filmas - paviršutiniškumo įsikūnijimas. pradedant nuo vestuvių (ko laukiau visas tris dalis ir žiauriai nusivyliau, nes priminė mėgėjo filmuotas eilines vestuves), tęsiant medaus mėnesiu (viskas su'zip'inta iki kelių minučių), na ir visas filmas :). jei kituose filmuose šnekėjo pauzės, buvo rimtų dialogų, minčių, pamąstymų, vidinių monologų. Čia, kaip Edwardas sako pirmame filme kai prisipažįsta, kad negali perskaityti Belos minčių "Nothing". vat visiškas Nothing.
įtariu kita dalis bus stipresnė, nes knygoje aprašomi veiksmai labiau kinematografiški (nžn ar šitas žodis tinka, bet nerašysi gi "kiniški" :D). Belos pirmosios medžioklės, Volturių atvykimas, mūšis, Renesmi augimas ir "vsio takoje". Lauksim... :) ir vėl bėgsim anšlagų daryt. :D o kas belieka išprotėjusiems :D
2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis
2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis
Išprotėjimas arba protingų minčių nebuvimas
esu išprotėjusi :) ir man labai gerai, tik sąžinė graužia :D
išprotėjau pažiūrėjus visas tris "twilight" dalis.
ir kas galėjo pagalvot, kad man tai patiks, patiks tiek, kad išprotėsiu.
man 34, o susižavėjau filmu, tarsi man 16...
kaži reik tuo susirūpinti ar džiaugtis, kad vėl prisiminiau, kaip reikia svajoti :)
išprotėjau pažiūrėjus visas tris "twilight" dalis.
ir kas galėjo pagalvot, kad man tai patiks, patiks tiek, kad išprotėsiu.
man 34, o susižavėjau filmu, tarsi man 16...
kaži reik tuo susirūpinti ar džiaugtis, kad vėl prisiminiau, kaip reikia svajoti :)
Pasiklydus mintis bręstanti seniai. Apie vairavimą
na kodėl visi pradėjo važiuoti apžergę vidurinę liniją skiriančią priešpriešines eismo juostas.... ir kuo kelias siauresnis ir vingiuotesnis, tuo labiau ji apžergiama. jau n kartų važiuojant į Šilo kalną Vilniuje, kur pločio tikrai "ne prūdai", matomumas ribotas, tenka staiga kalti ant stabdžių dėl gudručių apžergusių vidurinę liniją. Kartą paskui tokį nuo to kalno leidausi. Apsikabinęs vidurinę juostą, tarsi ji tik jo, vieną ratą leidžia jau už jos į priešpriešinę juostą išsikišdamas geru gabalu savo kibiro, važiuoja sau nuo kalniuko su vėjeliu ir papūsk tu jam į duslintuvo vamzdį.... pabūsiu šian negatyvi ir kategoriška ant tokių - nekenčiu!
2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis
Mintis 29c. Filmai
oj oj, tęsiu toliau...
Šią dalį paskirsiu tik filmams sukurtiems pagal Džeinės Ostin (Jane Austen) kūrybą arba apie ją pačią. Kadangi jos knygose ir pagal jas sukurtuose filmuose mane žavi tai, kad meilė ten be jokio šiuolaikinio savinimosi, tyra ir paprasta, tokia, apie kokią ir svajoji kai tau vos -niolika (na dabar laikai ne tie, bet aš svajojau). Kad pasilaikyt už rankyčių, netyčia susitikti miške, persimesti pora žodžių ir slapta mylėt, nors tarp jūsų nelygybė, nors priešinasi visas pasaulis ir viskas baigiasi laimingai ir po visų laukimų išgirsti tuos stebuklingus žodžius...
Tai pradedu. "Protas ir jausmai" (Sense and Sensibility) - yra keli pastatymai, kaip ir visų kitų jos filmų, bet aš žiūrėjau 1995 m. sukurtą su H.Grantu priešakyje. Filmas iš tiesų patiko, tik H.Grantas neįtikino visiškai. Tai kas puikiai tinka komedijiniuose vaidmenyse (kalbu apie amžinai atvipusį apatinį žandikaulį, kvailą veido išraišką ir tokį žvilgsnį iš padilbų), tas visiškai kvailai žiūrėjosi šiame filme. Abi merginos puikiai atliko savo vaidmenis, tiek E.Thompson, tiek K.Winslet. Išsilavinimo tikslais reiks pažiūrėt ir kitą pastatymą, kad susidaryti pilną vaizdą. Bet šis susižiūrėjo labai smagiai ir gražiai, tik H.Grantas erzino :)
"Mensfyldo parkas"(Mansfield Park 2007) Labai patiko pagrindinė aktorė ir jos personažas. Jis toks gyvybingas ir tikras. Palyginus su kitais J.Austen motyvais pastatytais filmais, šitas nėra pats geriausias. Toks truputi nuobodokas. Bet pagrindinė aktorė gelbsti jį.
"Ema" (Emma 1996) pastatymas su G.Paltrow. Kadangi aktorė - viena iš mano mylimiausių ir gražiausių aktorių, tai galių būt neobjektyvi. Pirmą kartą žiūrint filmas patiko siaubingai labai. Žavėjo viskas, kai jį žiūrėjau prieš dešimt metų, Emos vėjavaikiškumas, naivumas, noras reguliuot kitų gyvenimus ir panašiai. Po 10 metų pertraukos į jį žiūrėti taip pat negaliu, patirtis neleidžia :D todėl filmas jau taip "neveža". Ema atrodo naivoka, kvailoka, blondinė. Ale graži... Na man jis po petraukos atrodo paviršutiniškas ir paaugliškas. Matyt savu laiku jį žiūrėjau pirmą k.
"Nortengerio abatija" (Northanger Abbey) - mažiausiai patikęs iš šios serijos filmų. Tamsus, niūrus, neteisingas ir erzinantis. Nepatiko niekas jame, gal tik pabaiga patiko :)
"Įtikinėjimas" (Persuasion 2007) Labiausiai patikęs J.Austen motyvais pastatytas filmas. Patiko tiek pagrindiniai aktoriai, tiek emocijos, tiek jausmai, tiek pastatymas. Gražus, įdomus, paprastas. Šiaip "Puikybė ir prietarai" daug stipresnis, bet kadangi buvo matytas daug kartų, o šį pažiūrėjau naujai, tai dominavo šioje kolekcijoje.
"Puikybė ir prietarai" (Pride and Prejudice 2005) tiek aktoriais, tiek turiniu, tiek pastatymu - stipriausias, klasiškiausias ir chrestomatiškiausias filmas, kurį būtina pažiūrėt kiekvienai :D (nžn kaip dėl "kiekvienam"). Kai nepaisoma luomų, turtų, pinigų, savotiška pelenės istorija, tik kitame laikmetyje. Viskas teisinga, viskas savo vietose, na kaip man patinka, manajame TOP'e tikrai būtų :D
Dabar filmai apie pačių J.Austen.
"Mis Ostin apgailestauja" (Miss Austen Regrets 2008) fui fui fui. NEPATIKO ypatingai. Tuščias. Neįdomus. Jokios intrigos. Gyvena, rašo, suserga, numiršta. Gal ir buvo toks jos gyvenimas, bet žiūrėti į tai kadre visiškai nesinori. Na neįdomu, net jei tai apie labai žymų žmogų. Na ir Ostin pateikta kažkaip neaiškiai. Nesupranti ar ji protinga, ar simpatiška tau, ar laiminga. Kažkoks neįdomių faktų kratinys. Nerekomenduoju žiūrėt.
"Tapti Džeine" (Becoming Jane) vat šis variantas man daug priimtinesnis. Milijoną kartų daugiau. Ir charakteris aiškesnis, ir aplinka, ir aplinkybės, kiek tai sutampa su tikruoju Ostin gyvenimu tikrai neįsivaizduoju, bet žiūrint šį filmą, matai ir kur gimė jos knygos ir apie ką vyniojasi jos knygų siužetai. Jį sužiūrėjau su tokiu pat malonumu, kaip visus jos filmus pagal jos knygas.
Na va, pasisakiau ir šiuo klausimu :)
Šią dalį paskirsiu tik filmams sukurtiems pagal Džeinės Ostin (Jane Austen) kūrybą arba apie ją pačią. Kadangi jos knygose ir pagal jas sukurtuose filmuose mane žavi tai, kad meilė ten be jokio šiuolaikinio savinimosi, tyra ir paprasta, tokia, apie kokią ir svajoji kai tau vos -niolika (na dabar laikai ne tie, bet aš svajojau). Kad pasilaikyt už rankyčių, netyčia susitikti miške, persimesti pora žodžių ir slapta mylėt, nors tarp jūsų nelygybė, nors priešinasi visas pasaulis ir viskas baigiasi laimingai ir po visų laukimų išgirsti tuos stebuklingus žodžius...
Tai pradedu. "Protas ir jausmai" (Sense and Sensibility) - yra keli pastatymai, kaip ir visų kitų jos filmų, bet aš žiūrėjau 1995 m. sukurtą su H.Grantu priešakyje. Filmas iš tiesų patiko, tik H.Grantas neįtikino visiškai. Tai kas puikiai tinka komedijiniuose vaidmenyse (kalbu apie amžinai atvipusį apatinį žandikaulį, kvailą veido išraišką ir tokį žvilgsnį iš padilbų), tas visiškai kvailai žiūrėjosi šiame filme. Abi merginos puikiai atliko savo vaidmenis, tiek E.Thompson, tiek K.Winslet. Išsilavinimo tikslais reiks pažiūrėt ir kitą pastatymą, kad susidaryti pilną vaizdą. Bet šis susižiūrėjo labai smagiai ir gražiai, tik H.Grantas erzino :)
"Mensfyldo parkas"(Mansfield Park 2007) Labai patiko pagrindinė aktorė ir jos personažas. Jis toks gyvybingas ir tikras. Palyginus su kitais J.Austen motyvais pastatytais filmais, šitas nėra pats geriausias. Toks truputi nuobodokas. Bet pagrindinė aktorė gelbsti jį.
"Ema" (Emma 1996) pastatymas su G.Paltrow. Kadangi aktorė - viena iš mano mylimiausių ir gražiausių aktorių, tai galių būt neobjektyvi. Pirmą kartą žiūrint filmas patiko siaubingai labai. Žavėjo viskas, kai jį žiūrėjau prieš dešimt metų, Emos vėjavaikiškumas, naivumas, noras reguliuot kitų gyvenimus ir panašiai. Po 10 metų pertraukos į jį žiūrėti taip pat negaliu, patirtis neleidžia :D todėl filmas jau taip "neveža". Ema atrodo naivoka, kvailoka, blondinė. Ale graži... Na man jis po petraukos atrodo paviršutiniškas ir paaugliškas. Matyt savu laiku jį žiūrėjau pirmą k.
"Nortengerio abatija" (Northanger Abbey) - mažiausiai patikęs iš šios serijos filmų. Tamsus, niūrus, neteisingas ir erzinantis. Nepatiko niekas jame, gal tik pabaiga patiko :)
"Įtikinėjimas" (Persuasion 2007) Labiausiai patikęs J.Austen motyvais pastatytas filmas. Patiko tiek pagrindiniai aktoriai, tiek emocijos, tiek jausmai, tiek pastatymas. Gražus, įdomus, paprastas. Šiaip "Puikybė ir prietarai" daug stipresnis, bet kadangi buvo matytas daug kartų, o šį pažiūrėjau naujai, tai dominavo šioje kolekcijoje.
"Puikybė ir prietarai" (Pride and Prejudice 2005) tiek aktoriais, tiek turiniu, tiek pastatymu - stipriausias, klasiškiausias ir chrestomatiškiausias filmas, kurį būtina pažiūrėt kiekvienai :D (nžn kaip dėl "kiekvienam"). Kai nepaisoma luomų, turtų, pinigų, savotiška pelenės istorija, tik kitame laikmetyje. Viskas teisinga, viskas savo vietose, na kaip man patinka, manajame TOP'e tikrai būtų :D
Dabar filmai apie pačių J.Austen.
"Mis Ostin apgailestauja" (Miss Austen Regrets 2008) fui fui fui. NEPATIKO ypatingai. Tuščias. Neįdomus. Jokios intrigos. Gyvena, rašo, suserga, numiršta. Gal ir buvo toks jos gyvenimas, bet žiūrėti į tai kadre visiškai nesinori. Na neįdomu, net jei tai apie labai žymų žmogų. Na ir Ostin pateikta kažkaip neaiškiai. Nesupranti ar ji protinga, ar simpatiška tau, ar laiminga. Kažkoks neįdomių faktų kratinys. Nerekomenduoju žiūrėt.
"Tapti Džeine" (Becoming Jane) vat šis variantas man daug priimtinesnis. Milijoną kartų daugiau. Ir charakteris aiškesnis, ir aplinka, ir aplinkybės, kiek tai sutampa su tikruoju Ostin gyvenimu tikrai neįsivaizduoju, bet žiūrint šį filmą, matai ir kur gimė jos knygos ir apie ką vyniojasi jos knygų siužetai. Jį sužiūrėjau su tokiu pat malonumu, kaip visus jos filmus pagal jos knygas.
Na va, pasisakiau ir šiuo klausimu :)
Mintis 29b. Filmai
Tęsiu.
"Laiškai Džiuljetai" (Letters to Juliet) - eilinis nešedevras. Neįtraukė visiškai. Žiūrėjau iki galo tik dėl gražių Italijos vaizdų ir dėl to, kad šalia manęs bando užgimti panaši istorija, kai žmonės po n metų bando susieiti ir pakeisti tai, ko nepavyko padaryt jaunystėje pirmosios meilės laiku... Jei ne tai, filmas tuščias. Pagrindinis veikėjas su kuriuo veliau susieina mergina - neišauklėtas idiotas, netraukiantis niekuo. O pats filmas toks labai šabloniškas, viskas aišku po keliasdešimties minučių. Žiūri tik tiek, kad žiūri. Tokių prikepta dabar begalybė, bet užsirovus ant eilinio, susinervini.
"Hercogienė" (The Duchess) mmmmm. skanumėlis. Skanu viskas - kostiumai, pagrindinės aktorės grožis ir aktorių vaidyba. Nėra tai ideali meilė, daugiau skausmas, bet viskas pateikta įdomiai, skaniai ir žiūrisi su didžiausiu malonumu. Tas despotiškumas vyro, tų laikų paveldėtojo būtinybė mums kiek yra svetima, ne kiekvienam išgyvenama ir artima, bet pats filmas labai patiko. Kostiuminės dramos man visada labai patikdavo, o ši be kostiumų dar ir turiniu patiko. Į TOP 10 labiausiai patikusių filmų tikrai įtraukčiau.
O vat "Jaunoji Viktorija"(The Young Victoria) tik kostiumai ir žavėjo. Filmas daugiau istorinis ir paviršutiniškas, nebent bendram išsilavinimui. Nei ten meilė kažkuo išskirtinė, nei vaidyba, nei siužetas. Istorinė apybraiža tinkanti "History" kanalui.
"Karalienės sesuo" (The Other Boleyn Girl) mmm. kitas skanus filmas. Patiko viskas nuo a iki z. Jausmai, vaizdai, sudėtingumas situacijų, per istorinį kontekstą labai gražiai susižiūrėjo. Tai, kad tai tikrai vyko Anglijoje, eina į n-tąjį planą, nes tiek įsijauti į gyvenimus ir likimus, kad atrodo gyveni tuo dabar. Kažką užjauti, kažką smerki, kažkuo žaviesi, kažko nekenti ir laikai neteisingu, nepriimtinu. Nors filmas ir tragiškas tuo pačiu, bet lieka jausmas, kad viskas pakankamai teisinga. Tik priklausyt karališkai šeimai noras dingsta ilgam (o kas vaikystėje nesvajojo būt pricese...) :D
"Atbraila" (The Ledge) - žiūrėjau dėl rekomendacijų, nors perskaičius aprašymą buvau jau atmetus šita filmą. Vidutinė juosta. Filmas pastatytas gal ir neblogai, bet tas emocinis religinis purvas kiek užknisa. Lova, homoseksualumas, apgavystės, smurtas, geras mentas, blogas fanatiškas baptistas... Man tuo metu tikrai nebuvo nuotaikos į tai žiūrėt. Na nors baigiasi ne kaip dauguma holivudo filmų "gyveno ilgai ir laimingai", gal tai buvo vienintelė staigmena, nes visą filmą buvau įsitikinus "nenušoks likus sekundei", neatspėjau, tai turbūt vienintelis privalumas. Bet nesinori stoti į nei vieną pusę. Nei vaikinas teisingai elgėsi žmoną nuo vyro sąmoningai vyliodamas, nei žmona teisingai elgėsi būdama neištikima, nei jos vyras - visus norėdamas nužudyt, nei mentai - laiku nesuspėję. Žodžiu - lieki be nieko po filmo. Visi darė viską blogai, nenorėčiau, kad taip būtų nuolatos gyvenime. O nušokti nuo stogo dėl kito žmogaus gyvybės, nevertinsiu aš tai... Gražus žingsnis, bet neteisingas. Kaip ir neteisingas visas filmas :D
Neromantiškas, tik rekomenduotas "Šalutinis efektas" (Limitless). Kaip aš tokių nedaug žiūriu, tai a) keistas, b) nesupratau pabaigos (nebuvo loginio paaiškinimo kaip pavyko), c) daug purvo (pinigai, valdžia, narkotikai, žudymai, kraujas). Tikrai patiko pabaiga tuo, kad viskas baigėsi laimingai, nors atrodė tokia pabaiga yra tiesiog neįmanoma, tai neliko šlykštaus prieskonio nuo to viso purvo. Bet vis tiek, ten viskas neteisinga iš moralinės pusės :D P.S. ieškodama lietuviško pavadinimo nuėjau ir paskaičiau atsiliepimus žiūrėjusių, 95 proc. įvertino aukščiausiai, kaip rekomenduotiną ir tik vienas komentaras, kad vidutinis filmas, nes jei pabandytum tai perkelti į gyvenimą, nemanau, ar kas iš mūsų norėtų ten atsidurti. Pritariu visomis UŽ! Aš irgi nenorėčiau.
Hmmm ar aš ne per kritiška kitų kūrybai? :) Bet čia gi mano vienos nuomonė, kuri visiškai gali nesutapti su likusios žmonijos nuomone...
"Laiškai Džiuljetai" (Letters to Juliet) - eilinis nešedevras. Neįtraukė visiškai. Žiūrėjau iki galo tik dėl gražių Italijos vaizdų ir dėl to, kad šalia manęs bando užgimti panaši istorija, kai žmonės po n metų bando susieiti ir pakeisti tai, ko nepavyko padaryt jaunystėje pirmosios meilės laiku... Jei ne tai, filmas tuščias. Pagrindinis veikėjas su kuriuo veliau susieina mergina - neišauklėtas idiotas, netraukiantis niekuo. O pats filmas toks labai šabloniškas, viskas aišku po keliasdešimties minučių. Žiūri tik tiek, kad žiūri. Tokių prikepta dabar begalybė, bet užsirovus ant eilinio, susinervini.
"Hercogienė" (The Duchess) mmmmm. skanumėlis. Skanu viskas - kostiumai, pagrindinės aktorės grožis ir aktorių vaidyba. Nėra tai ideali meilė, daugiau skausmas, bet viskas pateikta įdomiai, skaniai ir žiūrisi su didžiausiu malonumu. Tas despotiškumas vyro, tų laikų paveldėtojo būtinybė mums kiek yra svetima, ne kiekvienam išgyvenama ir artima, bet pats filmas labai patiko. Kostiuminės dramos man visada labai patikdavo, o ši be kostiumų dar ir turiniu patiko. Į TOP 10 labiausiai patikusių filmų tikrai įtraukčiau.
O vat "Jaunoji Viktorija"(The Young Victoria) tik kostiumai ir žavėjo. Filmas daugiau istorinis ir paviršutiniškas, nebent bendram išsilavinimui. Nei ten meilė kažkuo išskirtinė, nei vaidyba, nei siužetas. Istorinė apybraiža tinkanti "History" kanalui.
"Karalienės sesuo" (The Other Boleyn Girl) mmm. kitas skanus filmas. Patiko viskas nuo a iki z. Jausmai, vaizdai, sudėtingumas situacijų, per istorinį kontekstą labai gražiai susižiūrėjo. Tai, kad tai tikrai vyko Anglijoje, eina į n-tąjį planą, nes tiek įsijauti į gyvenimus ir likimus, kad atrodo gyveni tuo dabar. Kažką užjauti, kažką smerki, kažkuo žaviesi, kažko nekenti ir laikai neteisingu, nepriimtinu. Nors filmas ir tragiškas tuo pačiu, bet lieka jausmas, kad viskas pakankamai teisinga. Tik priklausyt karališkai šeimai noras dingsta ilgam (o kas vaikystėje nesvajojo būt pricese...) :D
"Atbraila" (The Ledge) - žiūrėjau dėl rekomendacijų, nors perskaičius aprašymą buvau jau atmetus šita filmą. Vidutinė juosta. Filmas pastatytas gal ir neblogai, bet tas emocinis religinis purvas kiek užknisa. Lova, homoseksualumas, apgavystės, smurtas, geras mentas, blogas fanatiškas baptistas... Man tuo metu tikrai nebuvo nuotaikos į tai žiūrėt. Na nors baigiasi ne kaip dauguma holivudo filmų "gyveno ilgai ir laimingai", gal tai buvo vienintelė staigmena, nes visą filmą buvau įsitikinus "nenušoks likus sekundei", neatspėjau, tai turbūt vienintelis privalumas. Bet nesinori stoti į nei vieną pusę. Nei vaikinas teisingai elgėsi žmoną nuo vyro sąmoningai vyliodamas, nei žmona teisingai elgėsi būdama neištikima, nei jos vyras - visus norėdamas nužudyt, nei mentai - laiku nesuspėję. Žodžiu - lieki be nieko po filmo. Visi darė viską blogai, nenorėčiau, kad taip būtų nuolatos gyvenime. O nušokti nuo stogo dėl kito žmogaus gyvybės, nevertinsiu aš tai... Gražus žingsnis, bet neteisingas. Kaip ir neteisingas visas filmas :D
Neromantiškas, tik rekomenduotas "Šalutinis efektas" (Limitless). Kaip aš tokių nedaug žiūriu, tai a) keistas, b) nesupratau pabaigos (nebuvo loginio paaiškinimo kaip pavyko), c) daug purvo (pinigai, valdžia, narkotikai, žudymai, kraujas). Tikrai patiko pabaiga tuo, kad viskas baigėsi laimingai, nors atrodė tokia pabaiga yra tiesiog neįmanoma, tai neliko šlykštaus prieskonio nuo to viso purvo. Bet vis tiek, ten viskas neteisinga iš moralinės pusės :D P.S. ieškodama lietuviško pavadinimo nuėjau ir paskaičiau atsiliepimus žiūrėjusių, 95 proc. įvertino aukščiausiai, kaip rekomenduotiną ir tik vienas komentaras, kad vidutinis filmas, nes jei pabandytum tai perkelti į gyvenimą, nemanau, ar kas iš mūsų norėtų ten atsidurti. Pritariu visomis UŽ! Aš irgi nenorėčiau.
Hmmm ar aš ne per kritiška kitų kūrybai? :) Bet čia gi mano vienos nuomonė, kuri visiškai gali nesutapti su likusios žmonijos nuomone...
2011 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis
Mintis 29a. Filmai
Esu nepataisoma romantikė. Paskutiniu metu peržiūrėjau nemažai romantiškų filmų (na ir kelis kitokius) ir norėčiau pasakyt savo nuomonė apie juos.
Man topų topas filmas "Dienoraštis" (The Notebook). Juk visada norisi meilės trunkančios iki grabo lentos, vyro pasiaukojimas sergančiai moteriai, dienoraščio skaitymas kadien vien dėl kelių minučių būvimo kartu vakare ir bendra mirtis vienas kito glėbyje, tai viskas kas yra žodžių junginyje "tikra meilė". Tiesiog norisi atsidurti tos moters vietoje, kad ir sunkiai sergančios... Vien tam, kad kažkas būtų šalia tavęs su tokia meile, su tokiu atsidavimu, kad kažkam tavęs reiktų net visiškai ligotos, nors yra pasirinkimas... ech :) žiūriu kas kartą tą filmą ir stebiuosi, kaip galima buvo taip tiksliai sudėti į filmą visus moteriškus (apie vyriškus man sunku spręsti) norus, svajones ir mintis. Šitas filmas tikrai Nr.1. Nes iš tiesų būdamas toks romantiškas, nėra neįmanomas :) ten nėra jokių fantastinių elementų, kuriuos suvoktum kaip "neįmanomus". Na nebent abiejų herojų iškeliavimas į kitą pasaulį kartu, bet ir tai įvertinti kaip įmanomą galima.
Dar šiomis dienomis žiūrėjau "Namelis prie ežero" (The Lake House). Mmmmm. Romantiška, gražu, šviesu, tyra, bet nerealu :) Smagiai susižiūrėjo, gražiai susisuko laikas šitame filme ir viskas stojo į savo vietas. Jausmai, mintys, aplinka. Viskas yra šviesu ir nesugadinta. Na tiesiog idealiai tyra ir teisinga. Jei ne fantastinis elementas, kurį atmeti, kaip neįmanomą, būtų tiesiog idealu. (aš su savo analitiniu protu negaliu nusišalinti nuo suvokimo "nesąmonė, taip nebūna" jausmo).
"Angelų miestas" (The City of Angels). Prisiskaičiau komentarų, kad taip labai gražus tyras filmas, vienas geriausiu Cage vaidmenų, bet pati to pasakyti po filmo tikrai negaliu. Liko labai geras jausmas po jo, kad kažkas yra šalia tavęs ir tave saugo, bet ne daugiau. Cage man nelabai priminė angelą, daugiau kažkokį pasimetusį ir ne visai sveiko protelio žmogelį, kuris daugiau turėtų labiau gasdinti, nei traukti. Viskas sudramatinta iki begalybės. Jau kai atrodo viskas ok ir jie kartu, viskas vėl apverčiama ir bandoma daryti totalia tragediją, kad tik kuo daugiau jausmų kabinti. Kad sėdėtum, žliumbtum dėl gyvenimo neteisybės ir tiek... Nžn. Idėja, tiesa, idomi, bet kažkokia nelogiška (vėl mano protas analitinis kiša koja). Kodėl angelas dirba biliotekoje???? Rodo gi jį ir aviacijos bokšte sauganti besileidžianti lėktuvą, ir ligoninėj pasirodo, kai kas nors miršta, jis būna ten, kur jo reikia, ir prie ko čia ta biblioteka??? Ar bibliotekoje pastoviai miršta žmonės? Man atrodo daug logiškiau būtų jam dirbti toje pačioje ligoninėje... Na žodžiu išvados, Cage'o vaidyba nepatiko, patiko jausmas po filmo, kad kažkas šalia, nors nematai, sunervino per didelis tragizmas, atrodo neįmanoma būt kartu niekaip, tik džiaugtis trupiniais.
"Artumas" (Closer). Tfu o ne filmas. Nervino nuo pat pirmos akimirkos, ištvėriau lygiai pusę... Visi su visais poruojasi, visi nešvankūs, jokio tyrumo ir meilės, tik savininkiškumas, egoizmas ir lova. Negelbsti filmo nei J.Roberts, nei J.Law... Purvina meilė ir tiek, tai ne meilė tiksliau, o kažkoks bardakas emocinis ir fiziologinis. Tokio bardako ir gyvenime užtenka, kad dar būtų noras į jį žiūrėti ekrane.
"Meilė choleros metu" (Love in the Time of Cholera) pf. jaučiasi, kad filmas turi gerą užnugarį garsaus romano pavidalu, bet filmas - nieko gero... nei dirbtinai pasendinti pagrindiniai autoriai, nei jų charakteriai neįtikina... Pagrindinė aktorė dar visai nieko, bet jau tas Florentino - eilinis idiotas. Meile to nepavadinčiau nei pro kur, daugiau manija ir apsėdimas. Cholera, tai kad ten choleros nei lašo, kažkaip porą sykių prašoka kažkokie posakiai, o pačios choleros nei baisu, nei siaubas nuo jos ima. O tai, kad jie pabaigoje susieina, na čia jau ima visai beprotybe kvepėti, nes su tokiu idiotu kaip Florentino susieiti neįmanoma. Dabar pasižadėjau sau knygą perskaityti, bet žiūrint filmą jaučiasi, kad norėjo padaryti per porą val tai, ką reiktų daryti per minimum šešias serijas. Iškarpė, nukando, epizodiškai užsiminė ir padavė tokį pusfabrikatį, na valgomas, bet ne skanus. Patiko tik filmo spalvinė gama :D (kaip fotografuojančiam žmogui krito į akis) ir pagrindinės aktorės grožis, kuris ne barbiškas, o subtilus.
"Pasivaikščiojimas debesyse" (A Walk in the Clouds). Neeežinau kodėl man jį rekomendavo kaip vieną romantiškiausių. Vienitelis kas patiko, tai scena su drugelių sparnais vynuogyne, vynuogių spaudimo linksmybės ir įdomus spalvinis filmo sprendimas. Nei man ten su ta meile kažkokia intriga buvo, nei ta meile tokia, kurią norėtum patirti, nei kažkas per daug romantiško. Labiau gyvenimiška, bet tikrai nesužavėjo.
"Valgyk, melskis ir mylėk"(Eat, pray, love). aaaa, blogesnio ir kvailesnio filmo nesu žiūrėjus paskutiniu metu. Na toks banalus, toks gryn amerikietiškas. Kas jau visam pasauliui ir kiekvienam žmogui aišku ir suprantama, amerikiečiui reik paaiškinti ir jis dar nustemba kai jam tai sakai... Tokia nuotaika ir iš šio filmo. Nerandi nieko naujo, absoliučiai, kaip tose knygelėse mažose leidžiamose ale "PS. Aš tave myliu" ar kokiom su foto ir prierašais, kaip keliauja e-paštu Powerpoint klipukai su auksinėmis mintimis, bet tokiom banaliom, kad net nežavi. Viskas žinoma, viskas suprantama, bet kažkodėl tau tai dar kartą aiškina. Laukiau laukiau, kada prasidės "įdomu" (nes filmą rekomendavo kaip "Įdomų") ir supratau, kad nebeprasidės... Jei žmogus to, ką ten rodo, nesupranta prieš filmą, gal ir randa kažką sau, bet aš radau tik banalių patarimų kratinį, kad nieko nepritaikiau sau.
Bus daugiau, reik vakarienę gaminti :)
Man topų topas filmas "Dienoraštis" (The Notebook). Juk visada norisi meilės trunkančios iki grabo lentos, vyro pasiaukojimas sergančiai moteriai, dienoraščio skaitymas kadien vien dėl kelių minučių būvimo kartu vakare ir bendra mirtis vienas kito glėbyje, tai viskas kas yra žodžių junginyje "tikra meilė". Tiesiog norisi atsidurti tos moters vietoje, kad ir sunkiai sergančios... Vien tam, kad kažkas būtų šalia tavęs su tokia meile, su tokiu atsidavimu, kad kažkam tavęs reiktų net visiškai ligotos, nors yra pasirinkimas... ech :) žiūriu kas kartą tą filmą ir stebiuosi, kaip galima buvo taip tiksliai sudėti į filmą visus moteriškus (apie vyriškus man sunku spręsti) norus, svajones ir mintis. Šitas filmas tikrai Nr.1. Nes iš tiesų būdamas toks romantiškas, nėra neįmanomas :) ten nėra jokių fantastinių elementų, kuriuos suvoktum kaip "neįmanomus". Na nebent abiejų herojų iškeliavimas į kitą pasaulį kartu, bet ir tai įvertinti kaip įmanomą galima.
Dar šiomis dienomis žiūrėjau "Namelis prie ežero" (The Lake House). Mmmmm. Romantiška, gražu, šviesu, tyra, bet nerealu :) Smagiai susižiūrėjo, gražiai susisuko laikas šitame filme ir viskas stojo į savo vietas. Jausmai, mintys, aplinka. Viskas yra šviesu ir nesugadinta. Na tiesiog idealiai tyra ir teisinga. Jei ne fantastinis elementas, kurį atmeti, kaip neįmanomą, būtų tiesiog idealu. (aš su savo analitiniu protu negaliu nusišalinti nuo suvokimo "nesąmonė, taip nebūna" jausmo).
"Angelų miestas" (The City of Angels). Prisiskaičiau komentarų, kad taip labai gražus tyras filmas, vienas geriausiu Cage vaidmenų, bet pati to pasakyti po filmo tikrai negaliu. Liko labai geras jausmas po jo, kad kažkas yra šalia tavęs ir tave saugo, bet ne daugiau. Cage man nelabai priminė angelą, daugiau kažkokį pasimetusį ir ne visai sveiko protelio žmogelį, kuris daugiau turėtų labiau gasdinti, nei traukti. Viskas sudramatinta iki begalybės. Jau kai atrodo viskas ok ir jie kartu, viskas vėl apverčiama ir bandoma daryti totalia tragediją, kad tik kuo daugiau jausmų kabinti. Kad sėdėtum, žliumbtum dėl gyvenimo neteisybės ir tiek... Nžn. Idėja, tiesa, idomi, bet kažkokia nelogiška (vėl mano protas analitinis kiša koja). Kodėl angelas dirba biliotekoje???? Rodo gi jį ir aviacijos bokšte sauganti besileidžianti lėktuvą, ir ligoninėj pasirodo, kai kas nors miršta, jis būna ten, kur jo reikia, ir prie ko čia ta biblioteka??? Ar bibliotekoje pastoviai miršta žmonės? Man atrodo daug logiškiau būtų jam dirbti toje pačioje ligoninėje... Na žodžiu išvados, Cage'o vaidyba nepatiko, patiko jausmas po filmo, kad kažkas šalia, nors nematai, sunervino per didelis tragizmas, atrodo neįmanoma būt kartu niekaip, tik džiaugtis trupiniais.
"Artumas" (Closer). Tfu o ne filmas. Nervino nuo pat pirmos akimirkos, ištvėriau lygiai pusę... Visi su visais poruojasi, visi nešvankūs, jokio tyrumo ir meilės, tik savininkiškumas, egoizmas ir lova. Negelbsti filmo nei J.Roberts, nei J.Law... Purvina meilė ir tiek, tai ne meilė tiksliau, o kažkoks bardakas emocinis ir fiziologinis. Tokio bardako ir gyvenime užtenka, kad dar būtų noras į jį žiūrėti ekrane.
"Meilė choleros metu" (Love in the Time of Cholera) pf. jaučiasi, kad filmas turi gerą užnugarį garsaus romano pavidalu, bet filmas - nieko gero... nei dirbtinai pasendinti pagrindiniai autoriai, nei jų charakteriai neįtikina... Pagrindinė aktorė dar visai nieko, bet jau tas Florentino - eilinis idiotas. Meile to nepavadinčiau nei pro kur, daugiau manija ir apsėdimas. Cholera, tai kad ten choleros nei lašo, kažkaip porą sykių prašoka kažkokie posakiai, o pačios choleros nei baisu, nei siaubas nuo jos ima. O tai, kad jie pabaigoje susieina, na čia jau ima visai beprotybe kvepėti, nes su tokiu idiotu kaip Florentino susieiti neįmanoma. Dabar pasižadėjau sau knygą perskaityti, bet žiūrint filmą jaučiasi, kad norėjo padaryti per porą val tai, ką reiktų daryti per minimum šešias serijas. Iškarpė, nukando, epizodiškai užsiminė ir padavė tokį pusfabrikatį, na valgomas, bet ne skanus. Patiko tik filmo spalvinė gama :D (kaip fotografuojančiam žmogui krito į akis) ir pagrindinės aktorės grožis, kuris ne barbiškas, o subtilus.
"Pasivaikščiojimas debesyse" (A Walk in the Clouds). Neeežinau kodėl man jį rekomendavo kaip vieną romantiškiausių. Vienitelis kas patiko, tai scena su drugelių sparnais vynuogyne, vynuogių spaudimo linksmybės ir įdomus spalvinis filmo sprendimas. Nei man ten su ta meile kažkokia intriga buvo, nei ta meile tokia, kurią norėtum patirti, nei kažkas per daug romantiško. Labiau gyvenimiška, bet tikrai nesužavėjo.
"Valgyk, melskis ir mylėk"(Eat, pray, love). aaaa, blogesnio ir kvailesnio filmo nesu žiūrėjus paskutiniu metu. Na toks banalus, toks gryn amerikietiškas. Kas jau visam pasauliui ir kiekvienam žmogui aišku ir suprantama, amerikiečiui reik paaiškinti ir jis dar nustemba kai jam tai sakai... Tokia nuotaika ir iš šio filmo. Nerandi nieko naujo, absoliučiai, kaip tose knygelėse mažose leidžiamose ale "PS. Aš tave myliu" ar kokiom su foto ir prierašais, kaip keliauja e-paštu Powerpoint klipukai su auksinėmis mintimis, bet tokiom banaliom, kad net nežavi. Viskas žinoma, viskas suprantama, bet kažkodėl tau tai dar kartą aiškina. Laukiau laukiau, kada prasidės "įdomu" (nes filmą rekomendavo kaip "Įdomų") ir supratau, kad nebeprasidės... Jei žmogus to, ką ten rodo, nesupranta prieš filmą, gal ir randa kažką sau, bet aš radau tik banalių patarimų kratinį, kad nieko nepritaikiau sau.
Bus daugiau, reik vakarienę gaminti :)
2011 m. rugsėjo 2 d., penktadienis
Mintis 27. Laisvė
Labai ilgą laiką pergyvenau, kad negaliu būt kaip jie, negaliu daryt taip tobulai kaip jie. Norėjau turėt pakankamai išminties, atremti jų žodžius, nes kiekviena žodinė dvikova baigdavosi mano pralaimėjimu, bet juos gerbiau už jų darbus. O šiandien pajutau nerealią laisvę, nes jei tam, kad viską daryt taip kaip jie, reikia būt tokiems žiauriems ir akiplėšiškiems kaip jie, aš to tikrai nenoriu. Geriau darysiu viską banaliai, žemu lygiu arba net visai nedarysiu, bet nesupanašėsiu su negerbiančiais kitų žmonių, mylinčiais ir aukštinančiais tik save, šaltais žmogėnais. Bet noriu padėkot jiems už puikią dovaną, nes kad tai suprasčiau, turėjau susidurti būtent su tokiais. Nuoširdžiai ačiū.
2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis
Mintis 26. Tylėjimas
Kalbėjimas - sidabras, tylėjimas - auksas. Bet kaip sunku sėdėt apsikabinus auksą ir su niekuo apie tai nepakalbėti ir nepasidalinti...
2011 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis
Mintis 24. Vyresnėlio mintys
- Aaaaaa, žinau. Tai tam, kur iššaudė daug žmonių saloj (turi galvoj įvykius Norvegijoje), jam nukirto budeliai galvą ir jis sėdi dabar kalėjime be galvos sau.
- Mama, būna nuodingų grybų, kaip musmirės, ir būna nenuodingų, kaip baravykai, būna nuodingų gyvačių, kaip kobros, ir būna nenuodingų, kaip žalčiai. Gyvatės ir grybai jie tokie patys, jie giminaičiai.
Visi sėdim ir žiūrim animacinį filmuką. Tėtis kartoja frazes. Motiejus sako:
- Tėti, nebūk filmukas.
Pats universaliausias ir patogiausias Mo atsakymas į visus klausimus "kam....?"
- Kad būtų.
Motiejus žino, kad po daug metų saulė užges išeikvojusi savo kurą. Bet tai bus labai negreit, kai jau mūsų visų nebebus. Motiejus galvoja galvoja ir sako:
- Na mes numirsim, mus užkas po žeme. Kol saulė švies, mums po žeme bus šilta ir jauku, o ką reiks daryti, kai saulė užges ir po žeme mums taps tamsu ir šalta?
Motiejus sužinojo, ką reiškia "hobis" ir pasakoja: tėčio hobis - telikas, mano hobis - Lego, brolio hobis - viską jaukti ir laužyti, o mamos hobis - viską tvarkyti.
Mintis 23. Mūsų mažojo žodynas.
galgalga - mandarinas, apelsinas
tuktuk - rankšluostukas, jogurtukas, šaukštukas, plaktukas ir viskas su "tukas" pabaiga.
digdig - cukrus
dindin - vanduo
pukulia - kepurė
pokutis - fotikas
bolis Potiejuš - brolis Motiejus
pušina - mašina
pliaplės - braškės
pantiuo - pampersas
sisiukoj - sisiukai
nieko patevau - nieko nematau
LialiaPou - teletabiai
čepukas - kečupas
liuku liuku - pliušku pliušku
piešiavau - piešiu/pieštukas/noriu piešti/pripiešta
pučiū - močiutė
liuleliai - šokoladas
dindengou - saldainiukas
pikučiai - vaikučiai
tanciuoj - distancinis
dymanas - gėrimas
nynynau - nežinau
pompa - kompas
2011 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis
Mintis 22. Katinas
užplaukė siuvinėti. tikrąja to žodžio prasme "užplaukė", nes man su rankdarbiais ne pakeliui, nors pagrindus tikrai ypatingai tvirtus (net man visom jėgom priešinantis) puikiai įdėjo į galvą mano buities darbų mokytoja mokykloje. vargiai ar šis darbelis gali pretenduoti į kažkokį "gero" siuvinio titulą, nes visa darbelį mokiausi guldyt kryželius į vieną pusę, atrinkinėjau siūlo storį ir t.t. žodžiu - "trenerujsia na koškax"- kaip pasakė vienas klasikinės rusiškos komedijos personažas. vat ir trenerujus' :)
2011 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis
Mintis 21. Apie "Ratai 2".
Sunervino. Jei pirmasis filmas pilnas gerumo, teisingas ir gražus. Antrasis - eilinis holivudo trileris šaudom/gaudom. Aš gailėjaus, kad nuvedžiau savo penkerių metų vaiką į kino teatrą, kur efektai, sprogimai ir šaudymai daro dar didesnį įspūdį. O kaip jaustis dar mažesnių vaikų tėveliams. Jei būtų ženklas N-7, nieko nesakyčiau, bet ne patiems mažiausiems rodyti šitą šnipų ir mafijos karą.
O po to stebimės: iš kur smurtas mokykloje, iš kur atsiranda iššaudantys pusę klasės ir panašiai. Jei į pačius mažiausius orientuotas filmas pilnas smurto.
O po to stebimės: iš kur smurtas mokykloje, iš kur atsiranda iššaudantys pusę klasės ir panašiai. Jei į pačius mažiausius orientuotas filmas pilnas smurto.
2011 m. rugpjūčio 2 d., antradienis
Mintis 20. Geras darbas?
Ir tuo labai didžiuojuosi. Vat čia matyt tikrai nieko gero. Taip norėtųsi, kad viskas eitų iš širdies, o girtis nesinorėtų ir nebūtų poreikio... Ale va... Kaip išmokti to tyro gerumo?
2011 m. liepos 27 d., trečiadienis
Mintis 19. Apsipirkimo ypatumai
Na niekaip negaliu suprasti vieno dalyko. Kodėl einant metams aptarnavimas rūbų parduotuvėse nesikeičia. Aš kalbu ne apie paslaugumą, šypsenos platumą, o apie tai, kad tik apžiūrėjus kokį sulankstytą rūbą padėta ant staliuko, net nespėjus žengti žingsnio į šoną, prie jo pripuola salės darbuotoja ir ima tuoj pat taisyti ir dėlioti, ir lankstyti, ir kitaip slėpti mano prisilietumo požymius. Negi taip sunku palaukti, kol pirkėjas atsitrauks į kitą salės galą, o geriausia - kol visai išeis iš parduotuvės. Aš neturiu tiek naglumo gyvenime, kad įsivaizduočiau, jog visa paslaugų sfera sukurta man vienai ir darbuotojai yra kaip tarnai, o aš turiu visas teises į juos nekreipti jokio dėmesio, reikšti savo teises kiekviename žingsnyje ar panašiai. Sąžiningai šnekant, aš pasimetu, pasijuntu nepatogiai, kad sudariau problemų, rūpesčių kitam žmogui. Sakysit: - Čia tavo problema, brangioji, kad tu taip jauties, jei neturėtum kompleksų, numėtytum visus rūbus nuo staliukų ir dar pamindytum, jų toks darbas, gi jie dirba muuuuums. O aš taip nemanau. Manau turi būt visose sferose bendradarbiavimas, kad visiems būtų patogu ir ramu.
Buvau Airijoje prieš metus ir kokia laiminga aš jaučiausi.... Banaliai nuskambės, bet ten į mane nežiūrėjo kaip į potencialią vagilę (ten lietuvių irgi nemažai, nereik iš karto argumentuoti, kad LT viską visi išvogtų jei neprižiūrėt) ir nežiūrėjo ką ir kada ir po kiek kartų aš kilnoju, lankstau, peržiūrinėju, persimatuoju ir panašiai. Ten net salės darbuotojos nei vienos nemačiau, kad imčiau dėl kažko nepatogintis. Airijoje, aišku, kitas kraštutinumas, kad po darbo dienos visi rūbai išmėtyti ant grindų, sutrypti, išpakuoti, sulamdyti, net suplėšyti, kas irgi yra tikrai blogai. Bet kokia laimė kilnoti daiktus, apžiūrinėti rankovių ilgius, medžiagas, studijuoti etiketes ir ramiai rinktis, kai niekas nekvėpuoja į nugarą. Ir apsipirkinėjau ten su malonumu.
Kažkodėl tai, kad negaliu ramiai apsipirkinėt, jei po manęs puola tuoj pat tvarkyti mano paliestus daiktus, ilgai laikiau savo asmenine charakterio sąvybe, tiksliau yda. Pakalbėjus su draugėmis supratau, kad ne vien aš dėl to nemėgstu rūbų parduotuvių. Dauguma jų, pamačiusios kaip tuoj puolama tvarkyti vos paliestą daiktą, išeina ieškoti ramesnės vietos apsipirkti. Aš tikrai nesuprantu, kodėl rūbą perlankstyti reikia tuoj pat, o gal aš dar grįšiu prie tos pačios lentynos, jei nerasiu nieko geriau ir vėl apžiūrinėsiu, ir vėl, ir vėl. Ir, beje, jei randu jau paliestą daiktą, daug drąsiau jį apžiūrinėju. Negi parduotuvės lentynų ideali tvarka daug svarbiau už pardavimų kiekį?
Tad brangiosios pardavėjos ir parduotuvių vadovės, supraskite, kad aš tokia ne viena ir mums tai nepatinka. Leiskit jaustis ramiai ir apsipirkinėti būtent jūsų parduotuvėje, taip bus geriau abiem pusėms. Nes paieškojus tikrai galima rasti parduotuvių, kur nepanikuojama jei kažką kažkas palietė, bet tai bus ne jūsų parduotuvė ;)
Buvau Airijoje prieš metus ir kokia laiminga aš jaučiausi.... Banaliai nuskambės, bet ten į mane nežiūrėjo kaip į potencialią vagilę (ten lietuvių irgi nemažai, nereik iš karto argumentuoti, kad LT viską visi išvogtų jei neprižiūrėt) ir nežiūrėjo ką ir kada ir po kiek kartų aš kilnoju, lankstau, peržiūrinėju, persimatuoju ir panašiai. Ten net salės darbuotojos nei vienos nemačiau, kad imčiau dėl kažko nepatogintis. Airijoje, aišku, kitas kraštutinumas, kad po darbo dienos visi rūbai išmėtyti ant grindų, sutrypti, išpakuoti, sulamdyti, net suplėšyti, kas irgi yra tikrai blogai. Bet kokia laimė kilnoti daiktus, apžiūrinėti rankovių ilgius, medžiagas, studijuoti etiketes ir ramiai rinktis, kai niekas nekvėpuoja į nugarą. Ir apsipirkinėjau ten su malonumu.
Kažkodėl tai, kad negaliu ramiai apsipirkinėt, jei po manęs puola tuoj pat tvarkyti mano paliestus daiktus, ilgai laikiau savo asmenine charakterio sąvybe, tiksliau yda. Pakalbėjus su draugėmis supratau, kad ne vien aš dėl to nemėgstu rūbų parduotuvių. Dauguma jų, pamačiusios kaip tuoj puolama tvarkyti vos paliestą daiktą, išeina ieškoti ramesnės vietos apsipirkti. Aš tikrai nesuprantu, kodėl rūbą perlankstyti reikia tuoj pat, o gal aš dar grįšiu prie tos pačios lentynos, jei nerasiu nieko geriau ir vėl apžiūrinėsiu, ir vėl, ir vėl. Ir, beje, jei randu jau paliestą daiktą, daug drąsiau jį apžiūrinėju. Negi parduotuvės lentynų ideali tvarka daug svarbiau už pardavimų kiekį?
Tad brangiosios pardavėjos ir parduotuvių vadovės, supraskite, kad aš tokia ne viena ir mums tai nepatinka. Leiskit jaustis ramiai ir apsipirkinėti būtent jūsų parduotuvėje, taip bus geriau abiem pusėms. Nes paieškojus tikrai galima rasti parduotuvių, kur nepanikuojama jei kažką kažkas palietė, bet tai bus ne jūsų parduotuvė ;)
2011 m. liepos 18 d., pirmadienis
2011 m. liepos 13 d., trečiadienis
2011 m. liepos 1 d., penktadienis
Mintis 16
net ir dabar polaroidas atrodo kaip stebuklas, o kaip buvo 80taisiais... visai perversmas :)
kadro kaina kosminė. ir šiandien tai yra ne ką mažesnė prabanga, nei buvo anais laikais :)
kadro kaina kosminė. ir šiandien tai yra ne ką mažesnė prabanga, nei buvo anais laikais :)
2011 m. birželio 7 d., antradienis
Mintis 15. Katinas ir kodėl jo neliko
Na pirmiausia pradėsiu nuo to, kad prieš dešimtmetį mūsų namuose gimė mažas žavus juodas kačiukas, miaukliukas, bailiukas, bet su nuostabiai gražiu ilgu kailiu, į panterą panašiu snukučiu ir vienintelis vyriškos lyties atstovas, kas ir nulėmė, kad jis liko pas mus gyventi, kai jo sesutės iškeliavo į naujus namus, o jo mama po nepilnų metų susirgo vėžiu, kuris pasiekė paskutinę stadiją, ir buvo humaniškai išlydėta į kačiukų rojų. Kačiukas augo lepinamas mamos, kuri jį prausė net tada, kai jis jau buvo daug didesnis už ją pačią ir iki šešių mėnesių maitinamas mamos pieneliu, kas žmogui prilygtų "iki pilnametystės". Mamai iškeliavus, tapo paprastu storu kastruotu namų katinu, niekada neinančiu į lauką, mėgstančiu miegoti ant ką tik išskalbtų rūbų, išrankiu maistui, visų mylimu ir lepinamu. Buvo neįtikėtinai didelis, kas kėlė visų susižavėjimą. Gyvenom pirma su juo aš ir mano tėvai, vėliau mes su vyru, vėliau ir vienas vaikutis prisidėjo, dar vėliau antras. Metai ėjo, tačiau vis dažniau ir dažniau katinas savo gamtiniams reikalams atlikti ėmė pasirinkinėti ne savo dėžutę, o kitus buto kampelius. Kol tai buvo pavieniai atvejai, per daug nesinervinom. Supykdavau, pavalydavau ir toliau gyvenom. Tačiau "nelaimingi" atvejai vis dažnėjo ir dažnėjo. Praėjo dar pora metų ir jau vieną kartą į savaitę reikdavo valyti "didelius" ar "mažus" reikalus tai koridoriuje, tai virtuvėje, tai wc prie jo dėžutės. Katinas pasidarė neįtikėtinai pedantiškas, jei jau kartą ką nors atlikdavo į dėžutę, tai į ją kojyčių nebekeldavo. O to "atlikdavo" kartais net nepastebėdavai šviežiam kraike. Na ir visus reikalus atlikdavo kur papuola. Ypač dažnai pasitaikydavo naktį, kai visi miega. Atsikeli ryte, o visas kelias į wc "užminuotas" ir dar pridėta viena neįtikėtino dydžio bala (katinas gi buvo neįtikėtinai didelis). Ir tokie atvejai ėmė darytis norma ir kasdieniniais. Jo dėžutė visada buvo toje pačioje vietoje, visada naudojom tą patį kraiką, visada prieinama kiaurą parą, kodėl sulaukus dešimties metų katinui ji ėmė nepatikti, argi sužinosi? Galiausiai mes gyvenome nebe bute, o dideliame katino tualete su atitinkamais kvapais. Bandėm pukšti vietas, kur pridarydavo, bandėm keisti kraiką ir t.t. Rezultato nebuvo jokio. Galiausiai bendra šeimos meilė katinui ėmė virsti į neapykanta. Ar jūs gyventumėte su pvz. vyru, kuris grįžęs iš darbo privemia prie lovos kas kartą ir turite tai išvalyti? Manau neilgai. Tektų skirtis, nes pasišlykštėjimas greit nustelbtų meilės jausmus. Brendo mintis, kad ir su katinu teks atsisveikinti, kad ir kaip būtų gaila. Valiau, žiaugčiojau, verkiau, blioviau ir vėl valiau. Vis dažniau ir dažniau ryte atsikėlus atsklisdavo iš koridoriau "PYYYYYP ir vėl tas debilas prišiko", tai vyras eidamas apsimiegojęs nepamatė "minos". Naktį nuėjus užmerktomis akimis į wc ir jaukiai nusileidus ant unitazo, kojos panirdavo į didelę balą, kurios kvapą turbūt dauguma žino... su niekuo nesupainiosi ir beveik neatplausi. Ir tai vis dažnėjo ir dažnėjo... Pyktis augintinio atžvilgiu augo ir augo. Jau visus metus mane šeima spaudė, na užmigdykim tą katiną, jis nepasikeis, matai, nuo senatvės skystėja smegenėlės. Na o man mintyse vis sukasi internetiniai pasmerkimai "mažas katinėlis, o ji žiauri negailestinga šeimininkė užmigdė, nors buvo visai sveikas", "žudikė, katinas negali apsiginti, jis negali pasakyt "nemigdyk" ir tu vienu rankos mostu nulemi jo gyvenimo baigtį" ir pan. Atiduoti neturėjom kam. Visi, kas žinojo katiną, nenorėjo jo imti net į kaimą.. Kas norės gyventi katino wc. Išmesti į gatvę lauke nebuvusio katino - manau dar žiauriau, nei užmigdyti. Atiduoti į kokią gyvūnų prieglauda, kur jam ieškotų namų ir žmonėm užkrauti tokią pačią bėdą ir dar sulaukti pasmerkimo "dešimt metų gyveno kartu ir išmetė tikrą šeimos narį, kuris seno, kaip sensta žmonės, ar pačiai šeimininkei patiktų, jei ją atiduotų į prieglaudą, kai ji nebelaikys šlapimo ir nusens". O ką daryt? Gyventi smarvėje, grindimis nusėtomis rudomis dėmėmis (neišsiplauna ta organika taip lengvai), leisti šliaužioti mažyliams, valyti ne tik vaikų užpakalius, bet ir katino, su šypsena ir daina. Taip yra bobučių ir bomžų, kurių namai atrodo ir kvepia kaip didelis katino wc, bet ar nors vienas iš jūsų sutiktumėte tokiame gyventi vien iš meilės katinukui? Ir galiausiai, kai pernai išvažiavom atostogų porai savaičių, grįžus ką pamatėme bute apsprendė viską. Į butą per balas ir krūvas buvo neįmanoma įeiti, nors mano mama kas dvi dienas atvažiuodavo pakeisti kraiko, įdėti maisto. Išsiliejom naujas betono grindis, kurių išdžiūvimo laukėm, kad susidėt medines grindis, tai betonas buvo viena didelė bala, smirdanti, šlapia ir neatplaunama... Namai taip smirdėjo, kad tą kvapą net burnoje jausdavau kai kvėpuodavau. Žliumbiau tris dienas, valiau tris dienas, ploviau tris dienas ir apsisprendžiau. Ar lengvai? Nieko panašaus... Ar džiugiai? Dar ko.... Kai mama atvažiavo jo išvežti ir paskambino, kad jau užmigdytas, aš verkiau visą savaitę ir dar dabar būna prisimenu su ašaromis... Ar mes galėjome toliau su tuo katinu gyventi, darytis remontus, tobulinti buitį ir auginti vaikus? NE.... Ir man tikrai nusispjauti, jei kas mane išdrys išvadinti "žudike". Aš savo atverkiau ir atploviau. Sąžinę skauda, tačiau jei gyvenimas tampa kartu neįmanomas, nieko nepadarysi. Jis buvo garbingo dešimties metų amžiaus, nugyvenęs meilėje ir komforte, kad paskutiniais metais sugadino mūsų komfortą, buvo pagrindinė priežastis jį išlydėti anapilin. Ar mūsų komfortas kažko vertas ar tik egoizmas? Yra riba, kuri atskiria kai dar gali ištverti ir jau nebepakeli. Ta riba buvo peržengta jau prieš metus, bet vis tikėjausi stebuklo... Stebuklas neįvyko. Ar aš mylėjau katiną. O kaip gi, aš mačiau kaip jis gimė, kaip atmerkė akeles, kaip miauktelėjo pirmą kartą... Ar aš jį mylėjau, kai užmigdžiau - nebežinau. Aš gailėjau savęs ir jo... Dabar ramu, praėjus metams ir pagalvojus supranti, gyventi tapo ramu ir gera. Kaip gera buvo atsikelti kas rytą ir nebijoti išeiti iš kambario ir pamatyti balas, kaip gera neišgirsti pykčio iš šeiminykščių pusės ant jo ir ant manęs "durnas tavo katinas, daryk su juo kažką", kaip ramu, kai grįžti namo ir nebejauti šlapimo kvapo, kai gali drąsiai darytis remontą, nes grindų jau nesudirbs per savaitę ir betonas atrodo išsivadėjo... Bet aš verkiu dėl to, aš norėjau, kad viskas būtų kitaip, bet ko tikrai nenoriu, tai naujo katino... Niekada.
2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis
Mintis 14. Pokalbis tarp fotožurnalisto ir Gedimino pilies darbuotojų.
- Atleiskite, čia fotografuoti negalima.
- Laba diena, aš esu fotožurnalistas ir atėjau čia nufotografuoti Vilniaus panoramos iš jūsų apžvalgos aikštelės.
- Atleiskite, bet apžvalgos aikštelė yra uždaryta remontui.
- Jūs supraskite, ta fotografija, kurią aš šiandien padarysiu pateks ant tarptautinio turistinio žurnalo.
- Mes suprantame, tačiau negalime jūsų ten leisti. Ten tik vakar darbininkai užliejo betoną ant visos aikštelės, todėl ten visiškai negalima vaikšioti bent tris dienas, kol betonas pradžius.
- Ne, jūs manęs neklausote. Aš sakau, kad aš esu fotožurnalistas ir aš atėjau čia padaryti konkrečios fotografijos, ji pateks ant viršelio labai garsiame turizmo žurnale, o jūs man kažką apie remontus čia pasakojate.
- Na jūs ateikite pirmadienį ir padarykite tą nuotrauka, kai jau galima bus minimaliai lipti ant apdžiuvusio betono.
- ŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ (piktai), jūs paklausykite, ar jūs suprantate, ką reiškia ta nuotrauka. Ji bus reikšminga visai Lietuvai, ji bus ant viršelio, visi ją matys ir važiuos dėl jos į Lietuvą, jūs privalote mane įleisti.
- (Jau praradusios kantrybę trys darbuotojos) Kreipkitės į mūsų direktorę, ji jums pasakys tą patį, bet mes tikrai jums negalime leisti šiandien lipti tenai. Jūs sugadinsite visą darbininkų darbą ir atidėsite aikštelės atidaryma dar kuriam laikui. Supraskite, mes tikrai negalim leisti jums lipti ant neišdžiūvusio betono.
- Na ką jūs man čia apie betoną, aš jums aiškinu, kokia tai reikšmė padaryt ta foto šiandien. Mane visur įleisdavo, čia pirma vieta, kur manęs neleidžia (jau isteriškai).
- Laba diena, aš esu fotožurnalistas ir atėjau čia nufotografuoti Vilniaus panoramos iš jūsų apžvalgos aikštelės.
- Atleiskite, bet apžvalgos aikštelė yra uždaryta remontui.
- Jūs supraskite, ta fotografija, kurią aš šiandien padarysiu pateks ant tarptautinio turistinio žurnalo.
- Mes suprantame, tačiau negalime jūsų ten leisti. Ten tik vakar darbininkai užliejo betoną ant visos aikštelės, todėl ten visiškai negalima vaikšioti bent tris dienas, kol betonas pradžius.
- Ne, jūs manęs neklausote. Aš sakau, kad aš esu fotožurnalistas ir aš atėjau čia padaryti konkrečios fotografijos, ji pateks ant viršelio labai garsiame turizmo žurnale, o jūs man kažką apie remontus čia pasakojate.
- Na jūs ateikite pirmadienį ir padarykite tą nuotrauka, kai jau galima bus minimaliai lipti ant apdžiuvusio betono.
- ŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ (piktai), jūs paklausykite, ar jūs suprantate, ką reiškia ta nuotrauka. Ji bus reikšminga visai Lietuvai, ji bus ant viršelio, visi ją matys ir važiuos dėl jos į Lietuvą, jūs privalote mane įleisti.
- (Jau praradusios kantrybę trys darbuotojos) Kreipkitės į mūsų direktorę, ji jums pasakys tą patį, bet mes tikrai jums negalime leisti šiandien lipti tenai. Jūs sugadinsite visą darbininkų darbą ir atidėsite aikštelės atidaryma dar kuriam laikui. Supraskite, mes tikrai negalim leisti jums lipti ant neišdžiūvusio betono.
- Na ką jūs man čia apie betoną, aš jums aiškinu, kokia tai reikšmė padaryt ta foto šiandien. Mane visur įleisdavo, čia pirma vieta, kur manęs neleidžia (jau isteriškai).
2011 m. gegužės 2 d., pirmadienis
2011 m. gegužės 1 d., sekmadienis
Mintis 12 (apie vieną straipsniuką ypač aktualia tema)
Prieš kelias dienas mano akys užkabino vieno staipsnio antraštę "delfi" portale su nuroda į "braškių" tinklapį "Aukšta pagalvė... sendina kaklą" ir susimąsčiau, kas galėtų perskaityti tokį straipsnį, dėl to susimąstyti ir karštligiškai imti keisti pagalvę... O dar tas daugtaškis turėtų reikšti, kad tai taip netikėta ir stebėtina. Akibrokštas tiesiog. Suprasčiau, jei aukštos pagalvės žala būtų stuburui, raumenims, kas ateityje sukels skausmą ir ribos judrumą, jei tai tiesiogiai didins širdies kraujagyslių užsikimšimo riziką ir grės gyvybei.. ir tai, turbūt retas, pagalvotų apie rimtą galimybę keisti pagalvę, jei to nenurodytų daktaras, o čia - kaklas, tiksliau jo oda. Nelaimei, dar ir ką tik atsiverčiau straipsnį. Nežinote ko dar nedaryti, kad kaklas būtų lygus: neskaityti lovoje, nesusidėt miegant rankų po galva, einant gatve nenuleisti galvos, bet tuo pačiu ir nekelti per aukštai, kad nepalaikytų "pasikėlusia", NEDARYKITE STAIGIŲ JUDĖSIŲ (cha cha cha) cituoju "Geriau aristokratiškai, palengva sukite galvą į reikiamą pusę - taip apsaugosite stuburą, o ant pagurklio neatsiras raukšlių anksčiau laiko". Jei jau saugoti stuburą, tai gal staigiai pasukant galvą galima ne tik kaklo odą ištampyti, bet ir galvą su visai nusisukti, stuburą susilaužyti... Tad prisiminkite, jei staiga gatve atlekia koks britvininkas su britva "ant" 300, ne staigiai, o kaip galima lėčiau, aristokratiškiau, sukite galvą į tą pusę, JUK NUKENTĖS KAKLO ODA :D na po to seka n patarimų, losijonų, tonikų, mankštų, pratimų (beje kaip kurie mano manymu per staigūs, o tai reiškia, per pavojingi jūsų gyvybei, t.y. kaklo odai). Ir jei nesusidėti rankų po galvą miegant, susidėti jas kur? Ar tai nepaplokštins mano krūtinės, jei aš netyčia persiversiu ant pilvo? O gal tada man pažastyse susimes raukšlės? O rankas kažkur pasidėti gi reikia? šonuose? Bet tada aš tiesiog neišsimiegosiu, o stresas irgi "pagreitina senėjimą" google rašo :D
Ir vis tiek nesuprantu tikslinės auditorijos, kam gali būt skirtas straipsnis su tokiu pavadinimu. Beje, garantuoju, po savaitės ar kitos, gal net šitame pačiame portale atsiras straipsnis, kad be pagalvės visai geriau, o su aukšta pagalve pagerinamas širdies ir plaučių darbas, o tai jau daug labiau įtakoją jūsų savijautą. Arba kažkas ale "Miegantys ant aukštos pagalvės patiria daugiau malonumo sekso metu", "Miegojimas susidėjus rankas po galva įtakoja gražesnius sapnus", "Naujausia Holivudo žvaigždžių mada - miegojimas pusiau sėdomis" ir t.t. Ir teks spręsti dilemą: aukoti kaklo grožį ar širdies sveikatą, sekso kokybę, sapnus, prilygti žvaigždės ir panašiai.
Įdomumo dėlei peržvelgiau google uždavus "pagreitina senėjimą" ir pagal suradimo pirmumą (kuo anksčiau išmeta, tuo pirmiau paminėta): cukrus, laisvieji radikalai, kremai nuo raukšlių (taip taip nesuklydau), rūkymas, riebalinės ląstelės, toksinų sankaupos, saulė/vėjas/šaltis/sausas oras, hormonų netektis, sunkieji metalai, intensyvus sportavimas, nervinė įtampa :) beje laisvieji radikalai dažniausiai minimi vien dėl to, kad kažkas reklamuoja alavijų produktus ir vitaminus, kurie veikia šiuos negeriečius, o sunkieji metalai ir toksinai - nes kažkas siūlo jums juos arba išsitirti, arba pašalinti, o saulės/vėjai/šalčiai jums siūlo nepakartojamus kremus, kurie užkonservuos jūsų odą dar geram penkmečiui į priekį, o riebalines ląsteles minintys - siūlo sporto klubus. Tai gal čia JYSK ar dormeo užsakomasis straipsnis irgi :)
Komentarų "gausoje" (cieli trys) yra komentaras "reikės išbandyti" - reiškias kažkam rūpi ir kažkas puls keisti pagalvę dėl kaklo odos. Hmmmm. Matyt mes sukamės skirtingose orbitose, kurios beribėje visatoje nesusikerta, nes man patogus miegas yra tikrai daug svarbiau nei kaklo odos saugojimas ir aš tikrai drąsiai sukioju savo galvą apie ašį, kiek man tai leidžiama gamtos ir puikiai žinau, kad svarbiau už viską - gera nuotaika, nes kas tikrai sendina moterį, ir tuo pačiu mane , tai piktas veidas :D Beje šypsena irgi didina raukšlių apie lūpas kiekį... ech, nėr gyvenimo, tai bent šypsenelių pripaišysiu, nuo jų nieko neatsitiks mano nepkartojamam snukučiui :DDDDD
P.S. nieko neturiu prieš moteris visomis išgalėmis besirūpinančias savo grožiu, tonikus, chemikalus ir ne, gamtines ir fizines priemones grožiui išsaugoti. Neturiu nieko prieš grožio industriją ir kosmetikos gamintojus, sporto klubus ir sveikatingumo centrus, jogas ir visas įmanomas terapijas. Ir prieš plastikos chirurgus nieko neturiu ir prieš jų klientes. Aš tik prieš tuščius žmones ir problemų ieškojimą ten kur jų nėra, o jei jos ten yra, tai jau didelė problema savaime :D O aš jau aiškiai, neturiu ką veikti, jei apie tai rašau, o jūs - jei tai skaitote ;) eime ką nors prasmingiau nuveiksim, na nors ir dėl kaklo odos :DDD
Ir vis tiek nesuprantu tikslinės auditorijos, kam gali būt skirtas straipsnis su tokiu pavadinimu. Beje, garantuoju, po savaitės ar kitos, gal net šitame pačiame portale atsiras straipsnis, kad be pagalvės visai geriau, o su aukšta pagalve pagerinamas širdies ir plaučių darbas, o tai jau daug labiau įtakoją jūsų savijautą. Arba kažkas ale "Miegantys ant aukštos pagalvės patiria daugiau malonumo sekso metu", "Miegojimas susidėjus rankas po galva įtakoja gražesnius sapnus", "Naujausia Holivudo žvaigždžių mada - miegojimas pusiau sėdomis" ir t.t. Ir teks spręsti dilemą: aukoti kaklo grožį ar širdies sveikatą, sekso kokybę, sapnus, prilygti žvaigždės ir panašiai.
Įdomumo dėlei peržvelgiau google uždavus "pagreitina senėjimą" ir pagal suradimo pirmumą (kuo anksčiau išmeta, tuo pirmiau paminėta): cukrus, laisvieji radikalai, kremai nuo raukšlių (taip taip nesuklydau), rūkymas, riebalinės ląstelės, toksinų sankaupos, saulė/vėjas/šaltis/sausas oras, hormonų netektis, sunkieji metalai, intensyvus sportavimas, nervinė įtampa :) beje laisvieji radikalai dažniausiai minimi vien dėl to, kad kažkas reklamuoja alavijų produktus ir vitaminus, kurie veikia šiuos negeriečius, o sunkieji metalai ir toksinai - nes kažkas siūlo jums juos arba išsitirti, arba pašalinti, o saulės/vėjai/šalčiai jums siūlo nepakartojamus kremus, kurie užkonservuos jūsų odą dar geram penkmečiui į priekį, o riebalines ląsteles minintys - siūlo sporto klubus. Tai gal čia JYSK ar dormeo užsakomasis straipsnis irgi :)
Komentarų "gausoje" (cieli trys) yra komentaras "reikės išbandyti" - reiškias kažkam rūpi ir kažkas puls keisti pagalvę dėl kaklo odos. Hmmmm. Matyt mes sukamės skirtingose orbitose, kurios beribėje visatoje nesusikerta, nes man patogus miegas yra tikrai daug svarbiau nei kaklo odos saugojimas ir aš tikrai drąsiai sukioju savo galvą apie ašį, kiek man tai leidžiama gamtos ir puikiai žinau, kad svarbiau už viską - gera nuotaika, nes kas tikrai sendina moterį, ir tuo pačiu mane , tai piktas veidas :D Beje šypsena irgi didina raukšlių apie lūpas kiekį... ech, nėr gyvenimo, tai bent šypsenelių pripaišysiu, nuo jų nieko neatsitiks mano nepkartojamam snukučiui :DDDDD
P.S. nieko neturiu prieš moteris visomis išgalėmis besirūpinančias savo grožiu, tonikus, chemikalus ir ne, gamtines ir fizines priemones grožiui išsaugoti. Neturiu nieko prieš grožio industriją ir kosmetikos gamintojus, sporto klubus ir sveikatingumo centrus, jogas ir visas įmanomas terapijas. Ir prieš plastikos chirurgus nieko neturiu ir prieš jų klientes. Aš tik prieš tuščius žmones ir problemų ieškojimą ten kur jų nėra, o jei jos ten yra, tai jau didelė problema savaime :D O aš jau aiškiai, neturiu ką veikti, jei apie tai rašau, o jūs - jei tai skaitote ;) eime ką nors prasmingiau nuveiksim, na nors ir dėl kaklo odos :DDD
2011 m. balandžio 30 d., šeštadienis
2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis
2011 m. balandžio 13 d., trečiadienis
2011 m. balandžio 6 d., trečiadienis
2011 m. kovo 31 d., ketvirtadienis
2011 m. kovo 29 d., antradienis
2011 m. kovo 23 d., trečiadienis
Mintis 3
Visi iš vaikystės turime nuostabių prisiminimų susijusių su maistu :) ar tai mamos kepami blynai, ar pyragai, cepelinai ar pyragėliai, kurie mums buvo neatsiejama tam tikrų švenčių ar progų dalis, tam tikra mūsų vaikystės dalis, kuri, net po daugelio metų, mums kelia kuo nuostabiausius jausmus, idealizuoja tuos laikus. Kiek iš mūsų norėtų į juos sugrįžti ir paragauti dar kartą, tų nuostabiųjų mamos ar senelės keptų skanėstų, kuriuos, nors ir patys turime receptus, nesugebame pagaminti TAIP, kaip gamindavo jos. Atrodo viską darome taip pat, bet kažkas vis tiek išeina NE TAIP. Ne taip skaniai, ne taip minkštai, ne taip sultingai, ne tokio skonio ir panašiai. Kodėl atėjo mintis Nr. 3, o gi todėl, kad paskutiniu metu tenka susidurti su tokiu reiškiniu, kad tie mūsų idealizuoti patiekalai ima virsti į velnias žino ką. Atvažiuoju į svečius pas draugę, kurios tėtis kepa dieviškus čeburėkus, kokių gyvenime neįmanoma padaryti skanesniais, jie yra jo firminis ženklas, svečiai vaišinami jais ir visi dėl jų nori vėl ten sugrįžti :) Nekantraudama matau visą paruošimo procesą, seilės skiriasi upeliais, laukiu nesulaukiu TOS akimirkos ir viskas kažkaip pasidaro šventvagiška, kai tuos pačius niam niam čeburėkus, tas pats tėtis ima ir iškepa orkaitėje be riebalų.... na turbūt jau supratot, apie ką aš. Apie visuotinį sveikatinimą, kuris neatpažįstamai subjauroja TUOS patiekalus, kurie mums brangūs jausmais. Ir tas pats niam niam čeburėkas, kietas kaip bato aulas, nei iš toli nepanašus į tą sultingą, kad ir riebų, čeburėką, iš tiesų nuvilia... Nieko, jei tai būtų vienintelis atvejis. Bet nuvažiuoji pas mamą ir kažkodėl kugelis, kuris būdavo kepamas su pienuku, spirgučiais ir priklausė niam niam patiekalams, dabar yra kepamas su vandeniu, prie jo patiekiama pati neriebiausia rasta grietinė, o spirgučius pakeičia kas nors ne tokio riebaus ir visai ne TOKIO.... Nuvažiuoji kitur, ir ten cepelinai, dėl kurių anksčiau verta buvo trenktis per visą Lietuvą, ir kuriem specialiai mėsa būdavo perkama su geru lašiniu, arba jei jo nebūdavo, specialiai įmaldavo lašinio gabalą, dėl sutingumo, dabar yra su beskone vištiena ar hormonais išpūsta kalakutiena. Spirgų padažas pakeistas vėl ta neriebia grietine... Pyragėliai su lašinukais užleidžia vietą pyragėliams su varške, aišku, liesiausia, kurią pavyko rasti... Pyraguose proporcingai sumažinama sviesto dalis, grietinėlė išmetama iš recepto ir pakeičiama grietine, cukraus kiekis sumažinamas dviem trečdaliais ir..... Argi nenusivili??? Aš kalbu tik iš tos pusės, kad esu sveika, cholesterolio normose išsitenkanti moteris, kuriai negresia diabetas artimiausiais metais ar viršsvoris artimiausia penkmetį. Tėvai ir seneliai, deja, sensta. Vis dažniau juos kamuoja įvairiausi sutrikimai, diabetai, cholesteroliai, kraujospūdžiai ir panašiai. Jiems daktarai liepia maitintis vien košėmis ir todėl, tas čeburėkas be riebalų, bet bent jau - čeburėkas, ir tai matyt yra ta pusiausvyra, tarp daktaro paliepimų ir įpročių. Suprasti galima. Palaikyti būtina. Bet nuo nusivylimo negelbsti. Juk taip norisi, bent kartą metuose, suleisti dantis į tą riebų, varvanti čeburėką ir jausti tą sultingumą, kuris kažkodėl toks sultingas gaunasi tik šitam draugės tėčiui ir greičiausia, vien dėl jo, yra pats skaniausias Lietuvoje. Į lašinukų bandelę, į kugelį minkštą ir sultingą dėl pieno ir spirgučių, į kiaulienos cepeliną, tokį, kokį atsimenu daugelį metų, o ne liūdnai gromuluojant linksėti pritariant tėvų žodžiams ir jų žvilgsniams "juk ir orkaitėje keptas visai skanaus, ania???"...
P.S. autorė neskatina vartoti riebaus ir nesveiko maisto :) čia kalbu apie vienetinius atvejus, kai tėvai gyvena toli, kai aplankai juos kelis kartus metuose ir nori, nors emociškai, pajusti vaikystę/jaunystę ir vėl išgyventi tuos jausmus, kai laukdavai skanaus mamos maisto, kvapam erzinant nosį ir nekantrumui imant viršų... ar tai egoistiška - be abejo. žemiška - dar ir kaip... bet žmogiška :)
ir liūdniausia, kad tikrai neaišku kas sveikiau, ta liesumo manija, dirbtiniai nuriebalinimai, nucukrinimai ar natūralus ir tikras maistas, na TAS, kaip iš vaikystės.
P.S. autorė neskatina vartoti riebaus ir nesveiko maisto :) čia kalbu apie vienetinius atvejus, kai tėvai gyvena toli, kai aplankai juos kelis kartus metuose ir nori, nors emociškai, pajusti vaikystę/jaunystę ir vėl išgyventi tuos jausmus, kai laukdavai skanaus mamos maisto, kvapam erzinant nosį ir nekantrumui imant viršų... ar tai egoistiška - be abejo. žemiška - dar ir kaip... bet žmogiška :)
ir liūdniausia, kad tikrai neaišku kas sveikiau, ta liesumo manija, dirbtiniai nuriebalinimai, nucukrinimai ar natūralus ir tikras maistas, na TAS, kaip iš vaikystės.
2011 m. kovo 13 d., sekmadienis
2011 m. kovo 12 d., šeštadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)