Mintis 15. Katinas ir kodėl jo neliko

Na pirmiausia pradėsiu nuo to, kad prieš dešimtmetį mūsų namuose gimė mažas žavus juodas kačiukas, miaukliukas, bailiukas, bet su nuostabiai gražiu ilgu kailiu, į panterą panašiu snukučiu ir vienintelis vyriškos lyties atstovas, kas ir nulėmė, kad jis liko pas mus gyventi, kai jo sesutės iškeliavo į naujus namus, o jo mama po nepilnų metų susirgo vėžiu, kuris pasiekė paskutinę stadiją, ir buvo humaniškai išlydėta į kačiukų rojų. Kačiukas augo lepinamas mamos, kuri jį prausė net tada, kai jis jau buvo daug didesnis už ją pačią ir iki šešių mėnesių maitinamas mamos pieneliu, kas žmogui prilygtų "iki pilnametystės". Mamai iškeliavus, tapo paprastu storu kastruotu namų katinu, niekada neinančiu į lauką, mėgstančiu miegoti ant ką tik išskalbtų rūbų, išrankiu maistui, visų mylimu ir lepinamu. Buvo neįtikėtinai didelis, kas kėlė visų susižavėjimą. Gyvenom pirma su juo aš ir mano tėvai, vėliau mes su vyru, vėliau ir vienas vaikutis prisidėjo, dar vėliau antras. Metai ėjo, tačiau vis dažniau ir dažniau katinas savo gamtiniams reikalams atlikti ėmė pasirinkinėti ne savo dėžutę, o kitus buto kampelius. Kol tai buvo pavieniai atvejai, per daug nesinervinom. Supykdavau, pavalydavau ir toliau gyvenom. Tačiau "nelaimingi" atvejai vis dažnėjo ir dažnėjo. Praėjo dar pora metų ir jau vieną kartą į savaitę reikdavo valyti "didelius" ar "mažus" reikalus tai koridoriuje, tai virtuvėje, tai wc prie jo dėžutės. Katinas pasidarė neįtikėtinai pedantiškas, jei jau kartą ką nors atlikdavo į dėžutę, tai į ją kojyčių nebekeldavo. O to "atlikdavo" kartais net nepastebėdavai šviežiam kraike. Na ir visus reikalus atlikdavo kur papuola. Ypač dažnai pasitaikydavo naktį, kai visi miega. Atsikeli ryte, o visas kelias į wc "užminuotas" ir dar pridėta viena neįtikėtino dydžio bala (katinas gi buvo neįtikėtinai didelis). Ir tokie atvejai ėmė darytis norma ir kasdieniniais. Jo dėžutė visada buvo toje pačioje vietoje, visada naudojom tą patį kraiką, visada prieinama kiaurą parą, kodėl sulaukus dešimties metų katinui ji ėmė nepatikti, argi sužinosi? Galiausiai mes gyvenome nebe bute, o dideliame katino tualete su atitinkamais kvapais. Bandėm pukšti vietas, kur pridarydavo, bandėm keisti kraiką ir t.t. Rezultato nebuvo jokio. Galiausiai bendra šeimos meilė katinui ėmė virsti į neapykanta. Ar jūs gyventumėte su pvz. vyru, kuris grįžęs iš darbo privemia prie lovos kas kartą ir turite tai išvalyti? Manau neilgai. Tektų skirtis, nes pasišlykštėjimas greit nustelbtų meilės jausmus. Brendo mintis, kad ir su katinu teks atsisveikinti, kad ir kaip būtų gaila. Valiau, žiaugčiojau, verkiau, blioviau ir vėl valiau. Vis dažniau ir dažniau ryte atsikėlus atsklisdavo iš koridoriau "PYYYYYP ir vėl tas debilas prišiko", tai vyras eidamas apsimiegojęs nepamatė "minos". Naktį nuėjus užmerktomis akimis į wc ir jaukiai nusileidus ant unitazo, kojos panirdavo į didelę balą, kurios kvapą turbūt dauguma žino... su niekuo nesupainiosi ir beveik neatplausi. Ir tai vis dažnėjo ir dažnėjo... Pyktis augintinio atžvilgiu augo ir augo. Jau visus metus mane šeima spaudė, na užmigdykim tą katiną, jis nepasikeis, matai, nuo senatvės skystėja smegenėlės. Na o man mintyse vis sukasi internetiniai pasmerkimai "mažas katinėlis, o ji žiauri negailestinga šeimininkė užmigdė, nors buvo visai sveikas", "žudikė, katinas negali apsiginti, jis negali pasakyt "nemigdyk" ir tu vienu rankos mostu nulemi jo gyvenimo baigtį" ir pan. Atiduoti neturėjom kam. Visi, kas žinojo katiną, nenorėjo jo imti net į kaimą.. Kas norės gyventi katino wc. Išmesti į gatvę lauke nebuvusio katino - manau dar žiauriau, nei užmigdyti. Atiduoti į kokią gyvūnų prieglauda, kur jam ieškotų namų ir žmonėm užkrauti tokią pačią bėdą ir dar sulaukti pasmerkimo "dešimt metų gyveno kartu ir išmetė tikrą šeimos narį, kuris seno, kaip sensta žmonės, ar pačiai šeimininkei patiktų, jei ją atiduotų į prieglaudą, kai ji nebelaikys šlapimo ir nusens". O ką daryt? Gyventi smarvėje, grindimis nusėtomis rudomis dėmėmis (neišsiplauna ta organika taip lengvai), leisti šliaužioti mažyliams, valyti ne tik vaikų užpakalius, bet ir katino, su šypsena ir daina. Taip yra bobučių ir bomžų, kurių namai atrodo ir kvepia kaip didelis katino wc, bet ar nors vienas iš jūsų sutiktumėte tokiame gyventi vien iš meilės katinukui? Ir galiausiai, kai pernai išvažiavom atostogų porai savaičių, grįžus ką pamatėme bute apsprendė viską. Į butą per balas ir krūvas buvo neįmanoma įeiti, nors mano mama kas dvi dienas atvažiuodavo pakeisti kraiko, įdėti maisto. Išsiliejom naujas betono grindis, kurių išdžiūvimo laukėm, kad susidėt medines grindis, tai betonas buvo viena didelė bala, smirdanti, šlapia ir neatplaunama... Namai taip smirdėjo, kad tą kvapą net burnoje jausdavau kai kvėpuodavau. Žliumbiau tris dienas, valiau tris dienas, ploviau tris dienas ir apsisprendžiau. Ar lengvai? Nieko panašaus... Ar džiugiai? Dar ko.... Kai mama atvažiavo jo išvežti ir paskambino, kad jau užmigdytas, aš verkiau visą savaitę ir dar dabar būna prisimenu su ašaromis... Ar mes galėjome toliau su tuo katinu gyventi, darytis remontus, tobulinti buitį ir auginti vaikus? NE.... Ir man tikrai nusispjauti, jei kas mane išdrys išvadinti "žudike". Aš savo atverkiau ir atploviau. Sąžinę skauda, tačiau jei gyvenimas tampa kartu neįmanomas, nieko nepadarysi. Jis buvo garbingo dešimties metų amžiaus, nugyvenęs meilėje ir komforte, kad paskutiniais metais sugadino mūsų komfortą, buvo pagrindinė priežastis jį išlydėti anapilin. Ar mūsų komfortas kažko vertas ar tik egoizmas? Yra riba, kuri atskiria kai dar gali ištverti ir jau nebepakeli. Ta riba buvo peržengta jau prieš metus, bet vis tikėjausi stebuklo... Stebuklas neįvyko. Ar aš mylėjau katiną. O kaip gi, aš mačiau kaip jis gimė, kaip atmerkė akeles, kaip miauktelėjo pirmą kartą... Ar aš jį mylėjau, kai užmigdžiau - nebežinau. Aš gailėjau savęs ir jo... Dabar ramu, praėjus metams ir pagalvojus supranti, gyventi tapo ramu ir gera. Kaip gera buvo atsikelti kas rytą ir nebijoti išeiti iš kambario ir pamatyti balas, kaip gera neišgirsti pykčio iš šeiminykščių pusės ant jo ir ant manęs "durnas tavo katinas, daryk su juo kažką", kaip ramu, kai grįžti namo ir nebejauti šlapimo kvapo, kai gali drąsiai darytis remontą, nes grindų jau nesudirbs per savaitę ir betonas atrodo išsivadėjo... Bet aš verkiu dėl to, aš norėjau, kad viskas būtų kitaip, bet ko tikrai nenoriu, tai naujo katino... Niekada.